Kodėl naudinga vaikščioti basomis?
Praktikuodami vaikščiojimą basomis ant skirtingų dangų: žolės, smėlio, miško takeliais, pajūriu ne tik pailsinsime pėdas, bet ir:
sustiprinsime pėdas, blauzdų raumenyną, raiščius, sausgysles bei fascijas;
pagerinsime amortizuojančias pėdos savybes, ko pasekoje pėda geriau sugers apkrovas vaikščiojimo, bėgimo metu, taip apsaugodama nuo smūgių mūsų kelius, dubenį, stuburą bei kaklą;
lavinsime pėdos statymo ant žemės kontrolę, atstatysime natūralią eiseną;
gerinsime laikyseną, atpalaiduosime įtemptus raumenis;
gerinsime pėdos mechaniką, ko pasekoje gerės klubų, kelių bei juosmeninės stuburo dalies mechanika;
sustiprinsime kojų raumenis, palaikančius juosmeninę nugaros dalį;
stimuliuosime pado receptorius, taip gerindami propriorecepciją – kūno pajutimą, jo padėties suvokimą erdvėje.
𝗦𝘃𝗮𝗿𝗯𝘂 𝘇̌𝗶𝗻𝗼𝘁𝗶!
Kai įspraudžiame pėdą į nepriekaištingai suformuotą avalynę, pastaroji beveik nebeturi funkcijos – lieka tik vienintelė, atraminė. To pasekoje mūsų organizmas suvokia – ko nenaudojame, vadinasi mums to nereikia. Taip pradeda silpnėti raumenys, nuo pernelyg didelių apkrovų sąnario kapsulėje mažėja sąnarinio skysčio, dėl to ima dilti sąnariai.
Danga ant kurios vaikštome neturi būti aštri, kieta. Idealus variantas yra natūralūs gamtos paviršiai: žolė, smėlis, molis, žemė, negilus vanduo.
Vaikščiodami basomis venkime lygių, kietų paviršių, nes nuolat vaikštant ant pastarųjų, pėdų raumenys silpnėja, mažėja pedų arkų išlinkimas, ko pasekoje krūvis tinkamai nekompensuojamas, greičiau dėvisi sąnariai, kinta laikysena ir netgi eisena.